Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus aktų salėje vyko popietė, skirta Balio Sruogos 130-osioms gimimo metinėms. Joje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Marytė Valančienė pakvietė pasikalbėti apie Sruogą – rašytoją, poetą, dramaturgą, profesorių, literatūros ir teatro kritiką, didelį teatro entuziastą, žmogų, kuriam kūryba buvo gyvenimo būdas.

     Sruoga mėgo kalnus, saulę, viesulą, dvasią žadinantį griausmą širdyje – taip jį yra apibūdinęs Antanas Gustaitis. Šie žodžiai taikliai atskleidžia jo prigimtį: į visas gyvenimo ir kūrybos sritis jis nėrė veržliai ir aistringai, visa esybe.

     Popietę papuošė Balio Sruogos gimnazijos mokinių poetinė kompozicija, parengta kartu su mokytojomis Lida Vareikiene ir Gintare Andriliūnaite. Jaunųjų atlikėjų įsitraukimas priminė, kad teatras – gyvas, pulsuojantis menas, gimstantis iš žmogaus tikėjimo žmogumi. Neatsitiktinai ir pats Sruoga yra pasakęs: „Teatras yra tikėjimas žmogumi.“

     Būtent čia, Vabalninke, jaunas Balys Sruoga pirmą kartą išėjo į sceną. 1913 ar 1914 metų vasarą vietos inteligentams pastačius tuo metu itin populiarią istorinę melodramą „Genovaitė“, jis atliko pagrindinį Goliaus vaidmenį. Galbūt tada ir užsimezgė tas ypatingas ryšys su scena, lydėjęs jį visą gyvenimą – nuo Vabalninko scenos iki Štuthofo barako. Net ir skaudžiausiomis akimirkomis jis išsaugojo vidinę šviesą, kūrybos jėgą ir žmogaus orumą.

     Jaunųjų mokinių pasirodymas tapo gražiu tiltu tarp praeities ir dabarties – gyvu įrodymu, kad Sruogos teatro aistra, jo veržlumas ir tikėjimas žmogumi tebėra aktualūs ir šiandien, perduodami iš kartos į kartą.