Rekolekcijos  „Stipriau už neapykantą“

     Tradicinė šeima dažniausiai suprantama kaip tėvų pasišventimas, tam tikras aukojimasis, atsisakant individualių malonumų. Deja, turime pripažinti, kad krikščioniškųjų vertybių atsparumas šiomis dienomis stipriai mažėja. Pastebimai vyksta žmogaus pamatinių vertybių, požiūrių bei elgsenos permainos. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didžiulės įtakos turi subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingam ar nelaimingam. Kai įsivaizduojamos laimės siekimas yra aukščiau pareigos bei atsakomybės, santuoka nutraukiama. Dažnai klaidingai suprantama, kad „krikščioniškomis“ vertybėmis paremtas žmogaus gyvenimas – tarsi kitų padiktuotas įstatymas ar privalomai pateikta Bažnyčios gyvenimo programa, tačiau krikščioniškos pasaulėžiūros centre yra žmogus, kuriantis santykį su savo aplinka, su artimu ir su Dievu – savo Kūrėju. Biržų technologijų ir verslo mokymo centro, Vabalninko skyriaus vedėja Vilija Daukienė bei tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė, atsižvelgdamos į gyvo bendravimo stokojančius bei  mokinius iš probleminių šeimų, inicijavo krikščionišką socialinę programą „Stipriau už neapykantą“ Biržų TVMC, Biržų TVMC Vabalninko skyriaus ir Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos mokiniams. Sausio 14-16 dienomis Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos seserys Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko bendrabutyje  įgyvendino krikščionišką socialinę programą „Stipriau už neapykantą“, kurios tikslas – skleisti krikščioniškąsias vertybes, kaip nepamainomą atramą tiesos ieškojimui.

     Krikščioniška socialinė programa „Stipriau už neapykantą“  siekia pagelbėti jauniems žmonėms, nukentėjusiems nuo gyvo bendravimo suvaržymų bei apribojimų karantino metu. Jaunam žmogui yra svarbu užmegzti  ir plėtoti socialinius ryšius, nes paauglystėje dar formuojama asmenybė. Be to,  ne tik bendravimo ir pabuvimo kartu su bendraamžiais trūkumas atskleidžia  didžiausias  jaunų žmonių emocines problemas, bet ir jų tėvų sudėtinga situacija, kada šie gyvendami nuolatiniame skubėjime, strese,  rezultatų siekime pameta tai, kas jų vaikui svarbu bei reikalinga. Tvirtos šeimos pagrindas – joje vyraujanti darna, šilti tarpusavio santykiai, meilė ir vienas kito supratimas. Tik tokioje aplinkoje tinkamai auklėjami vaikai. Stipriausia ji tada, kai šeimos santykiuose vyrauja krikščioniškosios vertybės. Religinis ir dorinis auklėjimas yra neatsiejamos auklėjimo formos. Geri, šilti, pasitikėjimu grįsti  santykiai tarp pačių tėvų yra geriausias pavyzdys vaikams. Šeimos socialiai atsakingas gyvenimo būdas yra  paveikiausia vaiko auklėjimo jėga.

     Šiandien šeima, kaip ir visa visuomenė, išgyvena skaudžių socialinių kataklizmų laikotarpį, kurį galima įvardinti kaip nesugebėjimą susikalbėti, po kuriuo slepiasi abejingumas, savanaudiškumas bei asmeninių norų įgyvendinamo siekis. Šeima, turinti būti  prieglobsčio  bei saugumo sala vaikams nuo aplinkinių žmonių susvetimėjimo, tampa visų negandų priežastimi. Pernelyg didelis laisvės pojūtis, atsakomybės stoka bei krikščioniškų vertybių paminimas gimdo lengvabūdišką požiūrį ne tik į šalia esančius, bet ir į savo vaikų ateitį. Daugėja vaikų iš šeimų, kuriose vienas iš tėvų arba net  abu tėvai, kiti artimieji žalingai vartoja alkoholį arba yra nuo jo priklausomi. Šie vaikai patiria gerokai daugiau įvairių socialinių, sveikatos ir mokymosi sunkumų nei jų bendraamžiai, ši problema lemia vaikų, gyvenančių tokiomis sąlygomis, ekonominę, socialinę, elgesio atskirtį. Ne tik pažeidžiama jų teisė augti saugioje aplinkoje, bet ir sužalojama ateitis. Moksleiviai, augantys alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, kritiškiau vertina tėvų gyvenimo būdą ir elgesį. Jie lygina savo šeimas su kitomis ir jaučia nusivylimą, kas stiprina jų nevisavertiškumo jausmą, nusivylimą aplinkiniais ir savimi. Dėl to jie jaučiasi „pastumdėliai“, negražūs, moraliai apleisti. Nuolatiniai išgyvenimai dėl tėvų netinkamo elgesio priveda prie išgyvenimų dėl „netinkamo“ savęs. Gyvenančius girtaujančiose arba kitaip besisvaiginančiose šeimose, vaikus lydi stigma, kuri dažnai nulemia ir nepatogią šių vaikų išgyvenimus lydinčią tylą. Nors skausmingi išgyvenimai palieka gilius randus jų sielose, tik išsipasakojimas apie patiriamus sunkumus išvaduoja iš praeities gniaužtų ir padeda sveikti.

     Mūsų mokyklos bendruomenė laikosi nuomonės, kad krikščioniškųjų vertybių ugdymas padeda  formuoti brandžią, atsakingą ir laisvą nuo pasaulio manipuliacijų asmenybę. Šiame sunkiame, bet svarbiame darbe pagelbėti sutiko Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos seserys Jolita ir Aušra. Joms noriai talkininkavo savanoriai Dovilė, Sonata, Andrius, Alma bei  sutuoktiniai Birutė ir Laurynas. Moksleiviai darbavosi tiek grupėse, tiek individualiose užduotyse, žiūrėjo, o vėliau aptarė  filmą „Visi nepastebėti vaikai“. Visos komandos tikslas buvo įtvirtinti krikščioniškąsias dorybes: teisingumą,  ištikimybę, kantrybę, gailestingumą bei pasitikėjimą Dievu. Nepamiršti pačių svarbiausių dalykų – tikėjimo, vilties ir meilės.  Gyvenimas yra banguotas, dovanojantis įvairiausių situacijų, leidžiantis sutikti pačius įvairiausius žmones. Kol gyvenimas ramus ir sklandus, Dievo mes nepasigendame. Bet kitas reikalas, kai ateina kančia. Tada žmogus pradeda ieškoti išeities ir susimąsto apie gyvenimo ir jo skaudžios patirties prasmę, klausdamas Dievo: „Kodėl visa tai man?“.

     Neišdildomą įspūdį dalyviams paliko Susitaikymo vakaras, kurio metu Vabalninko bendrabučio patalpose Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonas ats. kpt. Jonas Tamošiūnas ne tik aukojo šv. Mišias, bet  kartu su dar dviem dvasininkais – Pandėlio Švč. M. Marijos vardo parapijos klebonu Albertu Kasparavičiumi bei Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaru kunigu Dainiumi Kauniečiu – klausė išpažinčių ar tiesiog bendravo su kiekvienu dalyviu individualiai. Šv. Mišių laikymas bendrabutyje tarsi įrodymas, kad Dievas yra ne kažkur toli, bet čia pat, šalia, ir visada gali į jį kreiptis. Rekolekcijų dalyvių būryje buvo mokinių, dalyvaujančių projekte „Turi profesiją – turi ateitį“, kuriuo siekiama remti mokinius iš socialiai jautrių grupių. Juos atlydėjo atsakingos už šio projekto įgyvendinimą pedagogės Laima Šlekienė ir Danguolė Unglinskienė. Kartu su savo mokiniais rekolekcijose leido laiką mokytojos Rasa Plikšnienė, Vilma Indriliūnaitė bei neformaliojo ugdymo organizatorė Valentina Jarutienė, kvietusi ragauti naminės duonos bei pyrago. Visų rekolekcijų dalyvių maitinimu rūpinosi valgyklos vedėja  Jūratė Mačinskienė, valgyklos darbuotojos Agnė Krisiukėnienė bei Virginija Mačinskienė. Saugias gyvenimo sąlygas užtikrino bendrabučio darbuotojos Aniceta Grikinienė, Diana Vasiliauskienė bei Regina Čirvydienė.

     Trijų dienų veiklos buvo orientuotos  į vertybinių nuostatų ugdymą, diskutuojama apie tai, kad kai kurie geri darbai nieko nekainuoja – gerą žodį pasakyti, gerą patarimą duoti, artimo gerumą žodžiu įvertinti, pajuokauti, nusišypsoti yra daug geriau, negu dangstytis frazėmis: „Kiekvienas taip sako“, „Niekas to nedaro“ ar „Visi taip daro“.  Taip pat buvo atskleistos ir probleminės dvasinių vertybių gyvavimo kliūtys, su kuriomis teks susidurti gyvenime kiekvienam. Visi žinome, kad mūsų visuomenėje ypatingai aukštinama materialinė gerovė, diegiamas stipraus bei agresyvaus žmogaus viršenybės pavyzdys.
 Nors dalyvių amžius siekia tik  penkiolika, šešiolika, septyniolika metų, tačiau dalies jų patirtys yra labai įvairios. Kiekvienam išgirdus tokį metų skaičių mintyse sukasi  nerūpestingas jaunatviškas šėlsmas, kurį saugo artimiausių šeimos narių (tėčių, mamų) globa bei meilė, o gyvenimo sunkumai tik tolimas miražas. Tačiau nedidelis pragyventų metų skaičius apgaulingai slepia skaudžią gyvenimo patirtį. Dalis jaunų žmonių yra praradę vieną arba abu tėvus, yra tekę glaustis vaikų namuose ar pas globėjus. Patys artimiausi šeimos nariai, kurie privalėjo juos saugoti, mylėti, globoti, skaudino bei prarado.  Nepaprastai skausminga girdėti, kada penkiolikmetis pasakoja, kad vieną dieną atvyko tetos ir išvežė gyventi  į vaikų namus. Babytė buvo išmokiusi, kad Dievulis viską gali padaryti, todėl jis kiekvieną vakarą prieš miegą prašydavo Dievulio, kad  jis susitiktų su mama ir pasakytų, kad  jos pasiilgo ir labai laukia, kada ateis. ,,Leisdamas laiką vaikų namuose aš visą laiką galvojau apie mamą, stebėdavau lauko duris tikėdamas, kad vieną dieną ji jas pravers. Man nesvarbu, ką kalba kiti apie ją. Ji buvo, yra ir bus pati geriausia – aš tai žinau“, – atviravo vienas rekolekcijų dalyvis. Šis pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti,  atleisti bei laukti. Vaikai visada myli savo tėvus, nori jiems padėti, svajoja apie darnią šeimą, kurioje galėtų jaustis saugūs ir mylimi, ir kartu pyksta ant tėvų, jaučia bejėgiškumą ir kaltę, jaučiasi atsakingi už šeimos garbę. Tačiau bendraujant su tokią patirtį turinčiais vaikais juntamas tikėjimas, kad tėvai pasikeis ir jie, apleisti vaikai, galės sugrįžti į jų gyvenimus.

     Taigi, krikščioniškos vertybės yra brandžios šeimos pamatas. Puoselėjant išmintį, teisingumą, drąsą, nuosaikumą, ištikimybę, gailestingumą, užuojautą, savitvardą ir tikėjimą, bus užtikrintas artimų žmonių visavertis gyvenimas. Suprantama, kad  profesinės mokyklos tikslas – parengti konkurencingai darbo  specialistą, gebantį dirbti su naujausiomis technologijomis bei įranga. Tačiau žmogus, turintis neišgydytų žaizdų sieloje, negebės tapti pilnaverčiu komandos nariu. Silpstant šeimos funkcijomis, mokykla pamatinių vertybių ugdymui turi dėti visas pastangas. Mokyklos bendruomenė yra neįgali pakeisti dalyvavusių krikščioniškoje socialinėje programoje praeities, tačiau ugdydami krikščioniškąsias  vertybes galime padėti pagrindus savo mokinių būsimų vaikų ateičiai.

                                                                                                         Vilija Daukienė